Izaijo 42

₁„Štai mano tarnas, kurį aš remiu,

mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.

Apgaubiau jį savo dvasia,

kad neštų tautoms teisingumą

₂ne šauksmu ar pakeltu balsu;

gatvėje nebus girdėti jo balso.

₃Nei palaužtos nendrės jis nelauš,

nei blėstančio dagčio negesins.

Jis neš tikrą teisingumą.

₄Nepails ir nepasiduos nevilčiai,

kurdamas žemėje teisingumą.

Jo mokymo lauks tolimosios salos“.

₅Taip kalba Dievas, VIEŠPATS,

kuris sukūrė ir išskleidė dangų,

patiesė žemę su visais pasėliais,

joje duoda gyvybę žmonėms

ir dvasią joje gyvenantiems:

₆„Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei,

paėmiau tave už rankos.

Aš sukūriau ir padariau tave

tautos sandora, tautų šviesa,

₇kad atvertum neregių akis,

išvestum iš kalėjimo belaisvius,

išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.

₈Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas.

Savo garbės neperleisiu kitam,

nei savo šlovės – stabams.

₉Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko;

dabar skelbiu naujus dalykus;

pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“.

₁₀Užtraukite naują giesmę VIEŠPAČIUI,

skelbkite jo šlovę visoje žemėje!

Tedžiūgauja jūra ir visa, kas jos gelmėse,

tolimosios salos ir jų gyventojai!

₁₁Teskelbia dykuma bei jos miestai

ir žmonės Kedaro kaimuose!

Tedžiūgauja Selos gyventojai,

tešaukia nuo kalnų viršūnių!

₁₂Teikite garbę VIEŠPAČIUI,

skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!

₁₃Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip karžygys,

kaip karys žadina savo narsą;

jis šaukia, pakeltu balsu surinka mūšio šūkį

ir pergalinga jėga stoja prieš savo priešus.

₁₄Ilgai tylėjau, lūkuriavau ir susilaikiau,

bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė,

dūstu ir aikčioju.

₁₅Sunaikinsiu kalnus ir kalvas,

visur nuvytinsiu žolę.

Upes paversiu pelkėmis,

o pelkes išdžiovinsiu.

₁₆Aš vesiu keliaujančius akluosius,

keliais nežinomais juos vesiu.

Tamsą jiems paversiu šviesa,

o vingiuotus kelius ištiesinsiu.

Visa tai darau dėl jų;

jų aš neapleisiu.

₁₇Trauksis į šalį visiškai susigėdę,

kas tiki stabais,

kas sako nuliedintoms statuloms:

„Jūs mūsų dievai“.

₁₈Klausykitės, kurtieji!

Pažvelkite ir išvyskite, aklieji!

₁₉Kas aklesnis už mano tarną

ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu?

Kas toks aklas, kaip mano siųstasis,

ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas?

₂₀Žiūrėti jis žiūri, bet neima širdin,

jo ausys atviros, bet nieko negirdi.

₂₁Dėl teisumo patiko VIEŠPAČIUI

savo Įstatymą padaryti didingą ir šlovingą.

₂₂Tačiau ši tauta apiplėšta ir nusiaubta;

visi uždaryti rūsiuose, paimti į kalėjimus.

Jie tapę grobiu, ir nėra kam jų užstoti;

jie apiplėšiami, ir nėra kam pasakyti: „Grąžink atgal!“

₂₃O, kad jūs tai išgirstumėt!

Išgirskite ir dėkitės nuo šiol į širdį!

₂₄Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų apiplėštas,

kas atidavė Izraelį plėšikams?

Ar tai nebuvo VIEŠPATS, kuriam mes nusidėjome?

Jo keliais eiti jie atsisakė ir neklausė jo Įstatymo.

₂₅Todėl jis leido jiems pajusti savo pykčio jėgą,

įniršį ir karo baisumus.

Jis apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato,

nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į širdį.